Anna Pavlova yra jaunosios kartos grafikė,  baigusi bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje, ir komiksų menininkė. Populiarindama juos, Anna gana aktyviai dalyvauja įvairiuose renginiuose, organizuoja dirbtuves, komiksų parodas etc. Dar Anna yra įžymiosios rusų balerinos, gyvenusios XX a. pradžioje, bendrapavardė. Apie tai, žinoma, nė neužsiminčiau, jei ne „Vartų“ galerijos ketvirtadienio peržiūroje pristatoma Annos grafikos darbų serija, kurioje kalbama apie reinkarnaciją.  
Seriją sudaro keletas išeities išeities taškų. Pirmasis yra susijęs su bendrąja reinkarnacijos samprata, kad esminė žmogaus dalis (dvasia) po jo mirties įsikūnija į kitą žmogų, paukštį ar gyvūną. Budizme dievybė sprendžia, kokią vietą gyva būtybė užims po reinkarnacijos. Induizme reinkarnacija susijusi su karma. Žmogaus pasipriešinimas savo karmai yra nuodėmė, už kurią tenka sumokėti kitame gyvenime. Induizme pagalba nelaimingajam neigiamai paveiktų paties pagalbininko karmą. Tačiau Annos kūrinyje bendroji reinkarnacijos sąvoka, susijusi su Rytų kultūra, nėra labai plėtojama, tiesa, čia ji atsiskleidžia kiek kitomis formomis – iš dvasinės virsta į kalbinę, emocinę etc.

Antrasis išeities taškas yra susijęs su savotiška kalbine reinkarnacija, kurią galima suprasti pagal pateiktą schemą, paaiškinančią vieną rusų kalboje esantį niuansą:

кто во что
что во кто

Abu žodžiai reiškia klausimą kas?, tačiau jie skiriasi. Klausimas ктo? užduodamas klausiant apie tai, kas yra gyva, o что? – apie tai, kas negyva. Anos kūrinyje šie klausimai susipina ir keičiasi veidrodiniu principu, sukurdami savotišką kalbinę reinkarnacijos formą: gyva į negyva, negyva į gyva. Arba galima versti dar ir taip: sudvasinta į nesudvasinta, nesudvasinta į sudvasinta.

Trečiasis Annos darbų išeities taškas, mano nuomone, yra susijęs su emocine reinkarnacija. Pasak autorės, ši serija gimė sužinojus eksperimentinės, minimalistinės, drone muzikos kūrėjo Richardo Skeltono gyvenimo istoriją. Netekęs žmonos, jis pradėjo „laidoti“ (užkasinėti) savo muzikinius instrumentus. Užkasti jie deformuojasi, išsiderina, pradeda irti. Po kurio laiko Skeltonas instrumentus atkasa ir vėl jais groja. Būtent čia Anna mato savo kūrinių pradžią – tai daugiasluoksnė paralelė tarp laidojamo žmogaus (gyva) ir instrumento (negyva). Instrumento laidojimas yra keistas sakralinis/simbolinis ritualas, susijęs ir su asmenine netektim, emociniu skausmu, ir savotiškas sugrąžinimas į žemę, pereinamąją/laikinąją terpę. Annos darbuose švelnūs, blausūs, kartais neaiškūs, sapniški vaizdiniai – gyva ir negyva –­ pakeičiami subjektyviomis autorės asociacijomis – instrumentas/daiktas paverčiamas gyvūnu, o žmogaus kūnas – medine siena.

R. Skeltono gyvenimo istorija, žemėn užkasti muzikos instrumentai. Užkasti jie deformuojasi, išsiderina, pradeda irti. Šiuo atveju labai svarbus yra procesas ir medžiagos. Anna naudoja flomasterius, vaškinius ir akvarelinius pieštukus, žymeklius. „Pradžioje išpiešdavau piešinį ir paskui jį po truputį naikinau, pernešdavau vaizdą į kitą lapo pusę su permanentiniais šviesiais žymekliais. Žymeklio spalvos prasiskverbdavo pro popierių ir vaizdas po truputį pradėdavo ryškėti kitoje pusėje, o vaškiniai pieštukai laikinai užkonservuodavo tą prasiskverbimą. Pas­kuidarbą dėdavau į vandenį ir ryškindavau kaip nuotrauką. Kai vaizdas tapdavo įdomus, iškart skanuodavau ir vėl dėdavau į vandenį. Ten, kur piešta su žymekliu, vanduo prasiskverbdavo greičiau, o kur su pieštukais –­ lėčiau, taip galėdavau kontroliuoti ir daryti įtaką atsitiktinumams.“
Kalbėdama apie techniką, Anna ją pavadina tapyba žymekliais. Iliustracijos atspaustos ant akvarelinio popieriaus. Vaizdas ryškinamas kitoje lapo pusėje kaip nuotrauka, o originalas dirbant susinaikina. Medžiagos, kūrybos procesas ir R. Skeltono gyvenimo istorija sudaro savotišką paralelę. Naudodama pasirinktas medžiagas, temas, patirtis Anna tarsi laidoja vaizdą, laukia kada jis deformuosis, išsiderins, atkasa jį ir vėl „sugroja“.

Teksto autorė: Danutė Gambickaitė